Naujagimio atskyrimas nuo mamos gali turėti rimtų pasekmių kūdikio raidai

Pasak asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovės ir vienos iš projekto „Ankstukai“ organizatorių Astos Speičytės-Radzevičienės, kiekvienas palaikymo ženklas už gyvybę kasdien kovojantiems ankstukams yra be galo svarbus, todėl jau šeštus metus organizuojama „Purpurinė savaitė“ yra ne tik simbolinis gestas, bet ir priemonė atkreipti visuomenės dėmesį į mažiausius Lietuvos kūdikius, bei didžiausius iššūkius, su kuriais susiduria mažieji kovotojai. „COVID-19 pandemija stipriai paveikė naujagimius, ypač sergančius ir neišnešiotus, bei jų susilaukusias šeimas. Dėl saugumo ribojimų tėvai negalėjo lankyti vaikelio. Deja, įvairūs tyrimai rodo, kad naujagimio atskyrimas nuo mamos gali sukelti rimtų adaptacijos, nervų ir elgesio problemų ateityje“, – sako A. Speičytė-Radzevičienė. Kaip rodo tarptautinė ataskaita „Neatskirti. Kartu vardan geresnės priežiūros!“ (angl. „Zero Separation. Together for better care!“), COVID-19 laikais tėvai ir jų naujagimiai tapo šios pandemijos įkaitais. „Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje tėvai turi būti ne lankytojais, o pilnaverčiai gyventojai. Jų įtraukimas į priežiūrą nuo pirmųjų dienų yra labai svarbus, siekiant užtikrinti tinkamą naujagimio gydymą bei tolimesnę raidą. Kadangi ankstukai į pasaulį dažnai atkeliauja su daugeliu sveikatos sutrikimų, profesionali medicininė pagalba ir tėvų rūpestis pirmosiomis gyvenimo valandomis ir dienomis yra kritiškai svarbūs tolimesnei sėkmingai vaikelio raidai“, – teigia asociacijos „Neišnešiotukas“ vadovė.

Robertos istorija: sunkiausia namuose likusiems ankstuko broliams

Pandemijos metu ankstuko susilaukusios Robertos Voverienės atsiminimai apie ribojimų sukeltus sunkumus dar švieži, tad mama sutiko pasidalinti savo istorija. 2021 m. rugsėjo 22 d. į pasaulį anksčiau pasibeldęs Erikas gimė 33-ią nėštumo savaitę, sverdamas 2,1 kg, ūgtelėjęs iki 45,5 cm ūgio. Erikas jau ne pirmas ankstukas šeimoje, todėl žinia apie vaikelio ūgį ir svorį džiugino – sūnus gimė didesnis nei jo vyresnysis brolis. „Gimus sūneliui lankė įvairios emocijos, neapleido klausimai, kodėl taip nutiko man, kodėl negaliu išnešioti iki galo, nerimavau, kad mus ir vėl atskirs, liksiu viena. Ėmiau save kaltinti. Kadangi mano antras nėštumas baigėsi 31-ą savaitę, pradėjusi lauktis trečio vaikelio pasigedau medikų dėmesio, trūko gydytojų konsultacijų. Į nėštumą, buvo žiūrima atmestinai, nors jau buvo susidūrusi su priešlaikiniu gimdymu. Nerimas lydėjo viso nėštumo metu – neapleido mintis, ar vaikelį pavyks išnešioti iki galo“, – apie tūkstančius ankstukų mamų lankantį kaltės jausmą ir užklupusias emocijas pasakoja Roberta. Pasak Robertos, ankstesnis vaikelio atėjimas tampa iššūkiu ne tik mamai, bet ir visai ankstuko šeimai. Namuose likę artimieji nuolat gyvena nežinioje, laukdami namo grįžtančios mamos ir brolio, kurių ligoninėje, deja, negali lankyti. „Apie lankymą sunku kalbėti. Tavęs negali lankyti nei vyras, nei kiti artimieji. Sunkiausia buvo namuose likusiems Eriko broliams, kurie atsikėlę ryte nerado mamos namuose. Pirmasis sūnus tokį išsiskyrimą turėjo išgyventi jau antrą kartą. Kai 2018 m. lapkričio 4 d. gimė antrasis sūnus, vyriausiasis manęs nematė 41 dieną. Šįkart su jauniausiuoju broliu jis susitiko po 3 savaičių. Tai be galo paveikia vaiką. Tėtis galėjo aplankyti ir pirmą kartą paimti sūnų ant rankų tik po 11 d., kai Erikas buvo perkeltas į naujagimių skyrių. Vaikeliui gimus jis iškart atsidūrė reanimacijoje, būklė buvo bloga. Labai norėjome kartu su vyru jį aplankyti, tačiau vyras to padaryti, deja, negalėjo. Turėjo apsigręžti ir keliauti 200 km namo atgal pas vyresniuosius vaikus net nesusitikęs su ką tik gimusiu sūnumi“, – šeimos išgyvenimais dalinasi ankstuko mama. Sunkiausiomis akimirkomis Roberta nepasidavė, stiprybės sėmėsi iš ankstesnių patirčių ir kitų ankstukų mamų. „Padėjo mintis, kad jau buvau su tuo susidūrusi, ir kartu palatoje gulėjusi kito ankstuko mama, kuri dalinosi žiniomis bei palaikė. Žinojau, kaip viskas bus, tai padėjo nepalūžti antrą kartą. Turėjau būti stipri dėl mažo žmogeliuko, kuris atėjo anksčiau“, – pasakoja Roberta. Pasak ankstuko mamos, pagalba ankstukų šeimoms yra būtina ne tik iš aplinkinių žmonių, bet ir iš medikų. Mamos lieka vienos su savo emocijomis, jas vargina nežinia, ko reikėtų laukti ir tikėtis. Nežinia ypač baugina pandemijos laikotarpiu, kai vienumoje palikto ankstuko ir mamos negali lankyti artimieji. „Ankstukų šeimoms norėčiau palinkėti tik vieno – tikėkite savo ankstukais. Jie gali viską, nesvarbu, kokią istoriją atsineša su savimi. Aš dukart patikėjau dviem skirtingomis istorijomis. Ankstukai yra tikriausias stebuklas, kuris stebina kiekvieną dieną“, – stiprybės ankstukų šeimoms linki Roberta.